Tai atrodo kaip magija arba pigus triukas: gėlė, kuri auga be žemės, be vazono ir be lašo vandens tiesiog ant jūsų šventinio stalo. Tačiau daugelis žmonių, pirmą kartą gavę šią itin populiarią dovaną, sutrinka ir netyčia sugadina visą procesą bandydami augalui „padėti“ tradiciniais būdais, kurie čia visiškai netinka.
1. Biologinis rezervas: kodėl vanduo jam yra mirtinas priešas
Didžiausia klaida, kurią daro naujieji šeimininkai, yra bandymas pradurti vašką arba mirkyti svogūną vandenyje, manant, kad augalas miršta iš troškulio. Iš tiesų vaškuoti amariliai yra specialiai atrinkti, brandūs svogūnai, kurie savyje jau turi sukaupę visą reikalingą drėgmės ir maisto medžiagų rezervą būtent vienam gausiam žydėjimui. Dekoratyvus vaško sluoksnis čia atlieka ne tik papuošimo funkciją: jis veikia kaip hermetiškas skafandras, kuris neleidžia drėgmei išgaruoti iš svogūno į aplinką, todėl augalas vartoja savo vidinius resursus itin taupiai. Bet koks bandymas „pagirdyti“ augalą pažeidžiant vašką sukelia greitą puvinį, nes po vašku nėra drenažo ir drėgmė tiesiog supūdo svogūno vidų per kelias dienas. Jūsų užduotis yra pati paprasčiausia ir kartu sunkiausia sodininkui – tiesiog nieko nedaryti ir leisti gamtai atlikti savo darbą.
2. Šviesa ir šiluma: kaip reguliuoti žydėjimo greitį
Nors šis augalas nereikalauja vandens, jis yra labai jautrus temperatūrai, kuri veikia kaip greičio pedalas jo augimo procese. Jei norite, kad žiedai išsiskleistų kuo greičiau, laikykite amarilį šiltoje vietoje (apie 20-22 laipsnius), tačiau jei norite pristabdyti procesą ir džiaugtis žiedais ilgiau, padėkite jį vėsesnėje vietoje, toliau nuo radiatorių. Labai svarbu atkreipti dėmesį į šviesos šaltinį: augalas turi stiprų fototropizmą, tai reiškia, kad jo stiebas visada kryps į lango pusę. Kad stiebas augtų tiesiai ir augalas nenuvirstų nuo savo svorio, rekomenduojama kas 2-3 dienas pasukti svogūną 180 laipsnių kampu. Be to: venkite tiesioginių saulės spindulių, nes vaškas gali suminkštėti ar pradėti lydytis, o tai pažeis estetinį vaizdą ir patį augalą.
3. Stabilumo iššūkis: kodėl jis virsta ir ką daryti
Viena dažniausių problemų auginant vaškuotą amarilį yra fizika: augalo žiedynai užauga dideli ir sunkūs, o pats svogūnas laikui bėgant lengvėja, nes naudoja savo masę augimui. Dėl pasikeitusio svorio centro augalas dažnai praranda pusiausvyrą ir gali nuvirsti, nulauždamas trapius žiedstiebius ar sugadindamas baldų paviršių. Dauguma kokybiškų vaškuotų amarilių apačioje turi įmontuotą metalinę spiralę ar stovelį – jokiu būdu nebandykite jo pašalinti, nes tai pagrindinė atrama. Jei matote, kad augalas vis tiek svyruoja, geriausia išeitis yra įstatyti jį į platų stiklinį indą ar vazą be vandens: tai suteiks papildomą atramą sienelėmis ir apsaugos nuo kritimo. Tai ypač aktualu, kai amarilis išleidžia du ar tris žiedstiebius vienu metu.
4. Liūdna pabaiga: ar įmanoma jį išgelbėti po žydėjimo?
Tai yra pati skaudžiausia dalis tvariems sodininkams: dažniausiai vaškuoti amariliai yra vienkartinė puošmena, pasmerkta mirčiai po švenčių. Taip yra todėl, kad prieš vaškuojant augintojai dažnai nupjauna vadinamąjį šaknies diskelį (bazalinę plokštelę), iš kurio auga šaknys, kad svogūnas stabiliai stovėtų ant stalo. Be šio diskelio augalas nebegali išleisti naujų šaknų, todėl nužydėjęs jis tiesiog susitraukia ir žūsta. Tačiau: kartais pasitaiko išimčių, todėl jei esate eksperimentuotojas, nužydėjus gėlei galite atsargiai nulupti vašką ir patikrinti apačią. Jei matote bent mažus šaknų gumbelius, svogūną galima sodinti į žemę ir bandyti reanimuoti, nors sėkmės procentas yra gerokai mažesnis nei auginant įprastą amarilį.
