Žibuoklė (Hepatica)

Žibuoklė (lot. Hepatica) – tai viena mylimiausių ankstyvojo pavasario gėlių, vėdryninių šeimos atstovė, simbolizuojanti gamtos atbudimą. Natūraliai auga lapuočių miškuose, kur pavasarį, dar nespėjus sulapoti medžiams, nukloja žemę ryškiai mėlynais, violetiniais, rečiau baltais ar rožiniais žiedais. Augalas pasižymi išskirtiniais, odiškais, triskiaučiais lapais, kurie dažnai išlieka žali po sniegu visą žiemą (yra visžaliai), o apatinė jų pusė dažnai būna violetinio atspalvio. Žibuoklė mėgsta kalkingą, humusingą miško dirvą ir pavėsį, todėl sode geriausiai jaučiasi po medžiais, krūmais ar alpinariumo šiaurinėje pusėje. Nors augalas naudojamas liaudies medicinoje, šviežia žolė yra silpnai nuodinga ir gali dirginti odą.

Sodinama arba persodinama ramybės periodu, dažniausiai vasaros pabaigoje arba rudenį. Svarbu, kad dirva būtų praturtinta lapų kompostu ir nebūtų rūgšti.

Nemėgsta dažno persodinimo ir judinimo. Persodinama tik tada, kai kereliai labai sutankėja ir pradeda prasčiau žydėti.

Tręšti nebūtina, geriausia trąša – natūraliai nukritę ir supuvę medžių lapai (natūralus miško mulčias).

Anksti pavasarį, prieš pasirodant žiediniams pumpurams, galima atsargiai nukirpti senus, peržiemojusius ir nedekoratyvius lapus.

Yra visiškai atspari šalčiui ir puikiai žiemoja be jokio papildomo dengimo.

Mėgsta drėgmę pavasarį, žydėjimo metu. Vasarą, medžiams sulapojus ir sudarius šešėlį, pakenčia sausesnę dirvą.

Dauginama dalijant kerą rudenį arba sėklomis (jas platina skruzdėlės, tačiau sėjinukai pražysta po 3-4 metų).

Gali sirgti rūdimis ar grybelinėmis lapų dėmėtligėmis, jei auga per tankiai.

Galima įsigyti specializuotuose daugiamečių gėlių medelynuose (yra įvairių spalvų ir pilnavidurių veislių).

Lotyniškas pavadinimas kilęs nuo žodžio "kepenys" (hepar), nes lapo forma primena kepenis.